2011 m. gruodžio 19 d., pirmadienis

Istoriniai bei šiuolaikiniai baldai

Jau antikos laikotarpiu baldai buvo svarbi gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų interjero dalis. Ši taikomosios dailės rūšis turi nemažai architektūrinių elementų. Jau nuo senų laikų yra žinomi pagrindiniai baldai, kurie turėjo utilitarinę funkciją. Bėgant metams, keičiantis meniniams stiliams ir įtakojant istorinėms sąlygoms, kai kurie jų net įgijo meninę vertę. Išlavinta eksperto akis vien pažvelgusi į baldą gali pasakyti ne tik kuriai epochai vyraujant šis baldas galėjo būti pagamintas, bet ir kurioje šalyje. Balduose tarsi užkoduoti tam tikri savitumai, kuriuos perteikia kiekvienos šalies ar net atskiro regiono baldų gamintojai.
Kaip ir visoje Europoje, baldai dažniausiai buvo gaminami iš medžio. Ši medžiaga nėra patvari, nes bijo drėgmės ir yra degi. Be to, ilgai naudojant medinius baldus, dažnai juos stumdant iš vienos vietos į kitą vyksta nesustabdomas dėvėjimosi procesas. Kaip ir drabužių spintose, balduose taip pat vyrauja mados. Pasikeitus naujas tendencijas diktuojančiam mados vėjui, baldai būdavo keičiami ir dėl tokių priežasčių iki mūsų dienų senovinių baldų išliko labai nedaug.
Taigi kokiais baldais naudojosi valstiečiai, miestiečiai bei dvarai ir bažnyčios? Geriausiais senųjų laikų liudytojais mums tampa turto inventoriai. Ši literatūra dažniausiai mus pasiekia iš XVII – XIX amžių. Dvarų, bažnyčių ar vienuolynų inventoriuose būdavo surašomi visi turimi baldai, nurodant jų skaičių bei pirkimo kaina, rečiau minimos medžiagos, iš kurių jie pagaminti. Tenka pasidžiaugti, jog dalį žinių apie baldų evoliuciją eksponatų forma pavyko sukaupti muziejuose. Karų bei nacionalizacijų metu didžioji dalis prabangą menančių baldų bei kitų meno bei namų apyvokos daiktų, puošusių dvarus ir bažnyčias, buvo negrįštamai sunaikinti ar nusavinti, todėl išlikusios ir muziejų išsaugotos kolekcijos yra didžiulė vertybė, bylojanti ne tik apie istorines epochas, madas, bet ir apie tautos identitetą bei meninį lygį.
Lietuvos didikai bei turtingieji miestiečiai stengėsi neatsilikti nuo Vakarų Europoje vyravusių madų, todėl baldai dažnai būdavo importuojami. Juos gamindavo ir vietiniai amatininkai, tačiau darbui neretai būdavo pakviečiami garsūs užsienio meistrai. Jau 1562 metais Vilniaus amatininkai kreipėsi į LDK Žygimantą Augustą, kad šis įsteigtų stalių cechą ir patvirtintų jo nuostatus. Po 17 metų šią privilegiją suteikė Steponas Batoras ir XVI amžiaus Vilnius tapo stalių centru.
Europos baldų istorija mini tris pagrindinius baldų gamyboje naudojamus konstrukcijų tipus. Pirmoji konstrukcija – dėžinė, kai storos lentos jungiamos stačiu kampu ir tvirtinamos medinėmis vinimis. Antroji konstrukcija – tašinė, kuomet detalės turi specialias išpjovas galuose ir glaudžiai jungiamos viena su kita. Trečioji – rėminė konstrukcija, kai tašai jungiami kampuose ir sudaro rėmus, kurie špuntuojami įleidžiant plonesnes lentas. Šis principas taikomas ir šiandieninėje baldų gamyboje.
Seniausios virtuvės buvo Eufrato slėnyje, tačiau valgomasis kaip atskiras kambarys atsirado tik XVIII amžiaus pradžioje. Tam įtakos turėjo Prancūzija ir Liudviko XIV dvaras. Prabanga ir dekoratyvumu garsėjantis prancūziškas stilius būdavo kuriamas naudojant simbolines arkas ir medinius puošybos elementus. Tam pasitarnaudavo aukštos patalpų lubos.
Šiais laikais mūsų namus puošia modernūs ar net futuristiniai baldai. Naudojamas daug platesnis medžiagų spektras. Nuo medžio ir plastmasės iki aliuminio ir nerūdyjančio plieno. Pagrindinis šių laikų prioritetas yra patogumas. Todėl virtuvės baldai dažnai turi keletą paskirčių, į juos įmontuojama buitinė technika. Naujausia baldų madų tendencija perteikia žmogaus laiko stoką ir greitą gyvenimo tempą. Baldai tapo prieinami visiems, tačiau retas jų turi išskirtinę meninę vertę.

baldai