2012 m. liepos 24 d., antradienis

Estetinės 19-to šimtmečio nuostatos

Augustus Welby Northmore Pugin (1812-1852) buvo anglų ar­chitektas, dizaineris, menininkas, meno teoretikas ir kritikas. Viktorijos laikais jis buvo vienas žymiausių viduramžių epochos estetikos ir gy­venimo būdo propaguotojų. Jis idealizavo viduramžių so­cialinę visuomenės harmoniją, tvarką ir dvasinį stabilumą, kurio atspindžius geriausiai įžvelgė gotikos architektūroje. Viduram­žiai jį žavėjo savo moralinių, estetinių, kūrybinių nuostatų vienove, amatininkų profesionalumu, medžiagos išma­nymu, daiktų funkcionalumu.

A. W. N. Puginas užaugo ir mokėsi aplinkoje, kurioje viduramžių menas ir religinės normos buvo pagrindiniai moralės principai. Jo tėvas dirbo archi­tektūros, interjero amatų mokykloje, ten kartu darbavosi ir jaunasis Augustas. Pirmieji Pugino rankomis sukurti baldai, atsirado dar jam būnant paaugliu. Pagrindine savo moraline pareiga Puginas laikė gotikos stiliaus ir jo dvasios atgaivinimą ne tik dizaine, bet ir architektūroje. Jo garsiai išsakyta frazė gerai atspindi visą jo gyvenimo siekį: „good societies produced good people and good people produced good design”.

Puginas žavėjosi Prancūzijos, Anglijos XIV-XV amžiaus katedromis, jų puošniais fasadais, interjerais, smiltainyje meistriškai išraižytais ornamentais. Didingi viduramžių Gloučesterio, Kembridžo katedrų, Vindzoro rūmų ir kiti interjerai su siaurais, aukštyn kylančiais piliastrais, viršuje išsiskleidžiančiais į nerviūrų išvagotus skliautus, atgimė ir Pugino kūryboje. Jo projektuoti in­terjerai, spintos ir kiti baldai liudija jį esant nuoseklų neogotikos stiliaus gerbėją. Jis ypač dėmesingai žvelgė ne tik į pastato planavimą, bet ir į visos aplinkos sutvarkymą, teigė, kad architektūra turi būti tiesiogiai susijusi su aplinka bei jos tradicijomis. Puginas buvo vienas pirmųjų reformatorių, kurio nuostatomis kiti Anglijos ir Prancūzijos architektai rėmėsi tuomet, kai buvo projektuoti pas­tatai, kurti baldai ar tvarkyta aplinka.

Prancūzijoje vienas ryškiausių gotikos tradicijų atstovų buvo meno teoretikas ir architektas Eugène Emmanuel Viollet-le-Duc (1814-1879), kurio kūryba labiausiai buvo susijusi su teorinėmis viduramžių architektūros studijomis, senų pilių, viduramžių bažnyčių, sienų tapybos restauravi­mu. Jis ypač vertino senųjų meistrų patirtį, naudotas tinka­mas medžiagas, kurios lėmė tam tikrų formų, konstrukcijų atsiradimą. Viollet-le-Ducas sakė, kad akmuo turi atrodyti kaip akmuo, geležis - kaip geležis, o medis - kaip medis. Gotiką pro­pagavo kaip nacionalinį prancūzų stilių. Išstudijavęs viduramžių architektūros konstrukcijų principus, stengėsi panaudoti naujus mokslo bei technologijų atradimus. Sukū­ręs savo metalines konstrukcijas jis pakeitė viduramžiais iš plytų sumūrytus kontraforsus. Pats mažai suprojektavo, ta­čiau suvokė naują epochos dvasią, restauruojamuose sta­tiniuose naudojo metalines konstrukcijas, stiklą. Viollet-le-Duco pažangios idėjos turėjo daug sekėjų. Naujų metalinių konstrukcijų ir stiklo pritaikymo patirtimi po keleto dešim­tmečių pasinaudojo art nouveau architektai, novatoriškus konstrukcijų sprendimus perėmė Čikagos mokyklos funkci­onalizmo atstovai.

John Ruskin (1819-1900) buvo vienas ryškiausių XIX am­žiaus vidurio meno teoretikų, vertinamas ir kaip tautinių viduramžių tradicijų atgimimo puoselėtojas, prerafaelitų šalininkas, įsitraukęs į teorinį, švietėjišką darbą. Jo pažiū­roms susiformuoti įtakos turėjo Pugino estetinės nuosta­tos, viduramžių idealizavimas, suformavę neigiamą požiūri į industrinę revoliuciją. Pramoninės revoliucijos procese jis įžvelgė žmogaus kūrybinės laisvės apribojimą, socialinį iš­naudojimą, visokeriopą žmogaus skurdinimą. Ruskinas teoriniuose veikaluose, straipsniuose pabrėždavo, kad nėra nusistatęs prieš mokslo, technikos pažangą, tačiau apgailestavo, kad atėjusi nauja technika nesukuria meno vertybių.

Ruskinas vienas pirmųjų plačiai ėmėsi nagrinėti sociali­nius, ekonominius ir meno santykius, jų vaidmenį visuome­nės moralinių, dvasinių vertybių formavimuisi. Jis griežtai kritikavo architektūroje, taikomojoje dailėje pasireiškiantį nesaikingą puošybiškumą, įvairiausių praeities stilių, ne­turinčių nieko bendra su aplinka, kopijavimą. Nepaisant griežtos kritikos istoriniams stiliams, Ruskinas atkreipė dėmesį į Venecijos XIV amžiaus pradžios gotiką.

Interjeras

2012 m. liepos 10 d., antradienis

Industrializacija virtuvėje

Kartais vyrai drįsta pajuokauti, kad moterų vieta yra virtuvėje. Šiame posakyje yra nemažai sarkazmo, tačiau paskaičiavus, kiek laiko ten tenka praleisti, turbūt rastume tame nemažą dalelę tiesos. Vieni žmonės mėgsta gaminti maistą, kiti ne. Taigi vieni mielai sukiojasi tarp virtuvinių įrankių, o kiti mieliau laukia kol stalas pasidengs pats. Tačiau abejoms pusėms gali būti įdomi istorijos dalis apie tai, kaip atrodė virtuvė anksčiau, kokie buvo virtuvės baldai, koks maistas buvo gaminamas ir kaip visa tai pakeitė industrializacija.
Taigi, virtuvė dažniausiai yra namo dalis, atskiras kambarys, kuriame gaminamas ir paruošiamas maistas. Vakarietiškose šalyse, modernioje virtuvėje rasime viryklę, plautuvę su tekančiu šaltu ir karštu vandeniu, šaldytuvą ir visus kitus naudingus ir reikalingus prietaisus, kuriuos tarsi paslepia įmantriausi virtuvės baldai. Daugelyje namų virtuvių tikrai rasime mikrobangų krosnelę ir jau neatsiejamą moterų pagalbininkę – indaplovę. O kaip visa tai čia - virtuvėje atsirado?
Technologijų pažanga ir industrializacija čia suvaidino didžiulį vaidmenį ir atnešė daug pokyčių virtuvėje. Atsirado krosnys iš ketaus, kurios pasirodė esančios daug veiksmingesnės ir visapusiškesnės. Pirmieji tokie išradimai pasirodė XVIII amžiuje, kuomet buvo sukonstruota naujo tipo viryklė, skirta patalpų šildymui, tačiau ne maisto gaminimui. Benjaminas Thompsonas apie 1800 m. Anglijoje sukūrė viryklę, kuri daug labiau taupė energiją nei ankstesnės krosnys ir buvo naudojama net keliems puodams šildyti. Tačiau ši viryklė buvo skirta didelėms patalpoms ir visai netiko mažoms buitinėms virtuvėms.
1834 metais JAV buvo užpatentuota jau patobulinta ir nedidelė viryklė, kuri susilaukė didelės sėkmės ir per ateinančius 30 metų buvo parduoti net 90000 šio modelio vienetai. Šios krosnys buvo kūrenamos medienos arba akmens anglių žaliava. 1825 metais JAV buvo užpatentuota pirmoji dujinė viryklė, tačiau pirmieji dujiniai žibintai Londone, Paryžiuje ir Berlyne buvo atsiradę jau 1820 m. Iki XIX a. pabaigos dujų naudojimas apšvietimui ir maisto gamybai jau buvo tapęs įprastu dalyku miestų vietovėse.
Urbanizacija XIX a. antroje pusėje sukėlė kitus svarbius pokyčius, kurie galiausiai pasiekė ir virtuvę. Atsirado būtinybė plėstis miestams, todėl buvo ne tik planuojami, bet ir įrengiami vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžiai. Sumontuoti vamzdžiai dujoms suteikė galimybę ne tik apšviesti miestų gatves, bet ir namuose turėti šildymo šaltinį. XX amžiuje intensyviau pradėta naudoti elektros energija, kuri tapo komerciškai perspektyvia alternatyva gamtinių dujų žaliavai. Tačiau pradžioje, elektrinė viryklė buvo pakankamai lėta palyginus su dujine. Nors pirmoji elektrinė viryklė buvo užpatentuota dar 1893 m., tačiau iki 1930 šią technologiją ne kartą perkūrė įvairūs mokslininkai ir inžinieriai
Industrializacija taip pat sukėlė socialinius pokyčius. Atsiranda nauja gamyklose dirbančiųjų klasė, kuri gyveno labai prastomis sąlygomis. Ištisos šeimos gyveno mažuose, vieno ar dviejų kambarių butuose, kurie buvo įrengti daugiabučių pastatuose dažnai statytuose net šešių aukštų. Tokie butai buvo blogai vėdinami ir nepakankamai gerai apšviesti. Tokiame bute virtuvė dažnai buvo naudojama kaip gyvenamasis ir miegamasis, ir net vonios kambarys tuo pačiu metu. Vanduo turėjo būti atnešamas iš šulinių ir šildomas ant krosnies, nes vandens vamzdžiai buvo pakloti tik XIX amžiaus pabaigoje. Plytų ir skiedinio krosnys, kūrenamos anglimi išliko iki pat XIX amžiaus antros pusės. Puodai ir kiti virtuvės įrankiai paprastai būdavo saugomi atvirose lentynose ar net kambaryje, tik šiek tiek atitveriant šią erdvę užuolaida. Spintos indams ir kitiems virtuvės įrankiams buvo pasiturinčiųjų privilegija.
Tuo tarpu aukštuomenėje nebuvo tokių dramatiškų pokyčių. Čia virtuvė būdavo įsikūrusi rūsyje arba pirmame aukšte ir maistą tebegamino tarnai kuo toliau nuo ponų akių.
Židinys