Estetinės 19-to šimtmečio nuostatos

Augustus Welby Northmore Pugin (1812-1852) buvo anglų ar­chitektas, dizaineris, menininkas, meno teoretikas ir kritikas. Viktorijos laikais jis buvo vienas žymiausių viduramžių epochos estetikos ir gy­venimo būdo propaguotojų. Jis idealizavo viduramžių so­cialinę visuomenės harmoniją, tvarką ir dvasinį stabilumą, kurio atspindžius geriausiai įžvelgė gotikos architektūroje. Viduram­žiai jį žavėjo savo moralinių, estetinių, kūrybinių nuostatų vienove, amatininkų profesionalumu, medžiagos išma­nymu, daiktų funkcionalumu.

A. W. N. Puginas užaugo ir mokėsi aplinkoje, kurioje viduramžių menas ir religinės normos buvo pagrindiniai moralės principai. Jo tėvas dirbo archi­tektūros, interjero amatų mokykloje, ten kartu darbavosi ir jaunasis Augustas. Pirmieji Pugino rankomis sukurti baldai, atsirado dar jam būnant paaugliu. Pagrindine savo moraline pareiga Puginas laikė gotikos stiliaus ir jo dvasios atgaivinimą ne tik dizaine, bet ir architektūroje. Jo garsiai išsakyta frazė gerai atspindi visą jo gyvenimo siekį: „good societies produced good people and good people produced good design”.

Puginas žavėjosi Prancūzijos, Anglijos XIV-XV amžiaus katedromis, jų puošniais fasadais, interjerais, smiltainyje meistriškai išraižytais ornamentais. Didingi viduramžių Gloučesterio, Kembridžo katedrų, Vindzoro rūmų ir kiti interjerai su siaurais, aukštyn kylančiais piliastrais, viršuje išsiskleidžiančiais į nerviūrų išvagotus skliautus, atgimė ir Pugino kūryboje. Jo projektuoti in­terjerai, spintos ir kiti baldai liudija jį esant nuoseklų neogotikos stiliaus gerbėją. Jis ypač dėmesingai žvelgė ne tik į pastato planavimą, bet ir į visos aplinkos sutvarkymą, teigė, kad architektūra turi būti tiesiogiai susijusi su aplinka bei jos tradicijomis. Puginas buvo vienas pirmųjų reformatorių, kurio nuostatomis kiti Anglijos ir Prancūzijos architektai rėmėsi tuomet, kai buvo projektuoti pas­tatai, kurti baldai ar tvarkyta aplinka.

Prancūzijoje vienas ryškiausių gotikos tradicijų atstovų buvo meno teoretikas ir architektas Eugène Emmanuel Viollet-le-Duc (1814-1879), kurio kūryba labiausiai buvo susijusi su teorinėmis viduramžių architektūros studijomis, senų pilių, viduramžių bažnyčių, sienų tapybos restauravi­mu. Jis ypač vertino senųjų meistrų patirtį, naudotas tinka­mas medžiagas, kurios lėmė tam tikrų formų, konstrukcijų atsiradimą. Viollet-le-Ducas sakė, kad akmuo turi atrodyti kaip akmuo, geležis - kaip geležis, o medis - kaip medis. Gotiką pro­pagavo kaip nacionalinį prancūzų stilių. Išstudijavęs viduramžių architektūros konstrukcijų principus, stengėsi panaudoti naujus mokslo bei technologijų atradimus. Sukū­ręs savo metalines konstrukcijas jis pakeitė viduramžiais iš plytų sumūrytus kontraforsus. Pats mažai suprojektavo, ta­čiau suvokė naują epochos dvasią, restauruojamuose sta­tiniuose naudojo metalines konstrukcijas, stiklą. Viollet-le-Duco pažangios idėjos turėjo daug sekėjų. Naujų metalinių konstrukcijų ir stiklo pritaikymo patirtimi po keleto dešim­tmečių pasinaudojo art nouveau architektai, novatoriškus konstrukcijų sprendimus perėmė Čikagos mokyklos funkci­onalizmo atstovai.

John Ruskin (1819-1900) buvo vienas ryškiausių XIX am­žiaus vidurio meno teoretikų, vertinamas ir kaip tautinių viduramžių tradicijų atgimimo puoselėtojas, prerafaelitų šalininkas, įsitraukęs į teorinį, švietėjišką darbą. Jo pažiū­roms susiformuoti įtakos turėjo Pugino estetinės nuosta­tos, viduramžių idealizavimas, suformavę neigiamą požiūri į industrinę revoliuciją. Pramoninės revoliucijos procese jis įžvelgė žmogaus kūrybinės laisvės apribojimą, socialinį iš­naudojimą, visokeriopą žmogaus skurdinimą. Ruskinas teoriniuose veikaluose, straipsniuose pabrėždavo, kad nėra nusistatęs prieš mokslo, technikos pažangą, tačiau apgailestavo, kad atėjusi nauja technika nesukuria meno vertybių.

Ruskinas vienas pirmųjų plačiai ėmėsi nagrinėti sociali­nius, ekonominius ir meno santykius, jų vaidmenį visuome­nės moralinių, dvasinių vertybių formavimuisi. Jis griežtai kritikavo architektūroje, taikomojoje dailėje pasireiškiantį nesaikingą puošybiškumą, įvairiausių praeities stilių, ne­turinčių nieko bendra su aplinka, kopijavimą. Nepaisant griežtos kritikos istoriniams stiliams, Ruskinas atkreipė dėmesį į Venecijos XIV amžiaus pradžios gotiką.