Kartais vyrai drįsta pajuokauti, kad moterų vieta yra virtuvėje. Šiame posakyje yra nemažai sarkazmo, tačiau paskaičiavus, kiek laiko ten tenka praleisti, turbūt rastume tame nemažą dalelę tiesos. Vieni žmonės mėgsta gaminti maistą, kiti ne. Taigi vieni mielai sukiojasi tarp virtuvinių įrankių, o kiti mieliau laukia kol stalas pasidengs pats. Tačiau abejoms pusėms gali būti įdomi istorijos dalis apie tai, kaip atrodė virtuvė anksčiau, kokie buvo virtuvės baldai, koks maistas buvo gaminamas ir kaip visa tai pakeitė industrializacija.
Taigi, virtuvė dažniausiai yra namo dalis, atskiras kambarys, kuriame gaminamas ir paruošiamas maistas. Vakarietiškose šalyse, modernioje virtuvėje rasime viryklę, plautuvę su tekančiu šaltu ir karštu vandeniu, šaldytuvą ir visus kitus naudingus ir reikalingus prietaisus, kuriuos tarsi paslepia įmantriausi virtuvės baldai. Daugelyje namų virtuvių tikrai rasime mikrobangų krosnelę ir jau neatsiejamą moterų pagalbininkę – indaplovę. O kaip visa tai čia - virtuvėje atsirado?
Technologijų pažanga ir industrializacija čia suvaidino didžiulį vaidmenį ir atnešė daug pokyčių virtuvėje. Atsirado krosnys iš ketaus, kurios pasirodė esančios daug veiksmingesnės ir visapusiškesnės. Pirmieji tokie išradimai pasirodė XVIII amžiuje, kuomet buvo sukonstruota naujo tipo viryklė, skirta patalpų šildymui, tačiau ne maisto gaminimui. Benjaminas Thompsonas apie 1800 m. Anglijoje sukūrė viryklę, kuri daug labiau taupė energiją nei ankstesnės krosnys ir buvo naudojama net keliems puodams šildyti. Tačiau ši viryklė buvo skirta didelėms patalpoms ir visai netiko mažoms buitinėms virtuvėms.
1834 metais JAV buvo užpatentuota jau patobulinta ir nedidelė viryklė, kuri susilaukė didelės sėkmės ir per ateinančius 30 metų buvo parduoti net 90000 šio modelio vienetai. Šios krosnys buvo kūrenamos medienos arba akmens anglių žaliava. 1825 metais JAV buvo užpatentuota pirmoji dujinė viryklė, tačiau pirmieji dujiniai žibintai Londone, Paryžiuje ir Berlyne buvo atsiradę jau 1820 m. Iki XIX a. pabaigos dujų naudojimas apšvietimui ir maisto gamybai jau buvo tapęs įprastu dalyku miestų vietovėse.
Urbanizacija XIX a. antroje pusėje sukėlė kitus svarbius pokyčius, kurie galiausiai pasiekė ir virtuvę. Atsirado būtinybė plėstis miestams, todėl buvo ne tik planuojami, bet ir įrengiami vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžiai. Sumontuoti vamzdžiai dujoms suteikė galimybę ne tik apšviesti miestų gatves, bet ir namuose turėti šildymo šaltinį. XX amžiuje intensyviau pradėta naudoti elektros energija, kuri tapo komerciškai perspektyvia alternatyva gamtinių dujų žaliavai. Tačiau pradžioje, elektrinė viryklė buvo pakankamai lėta palyginus su dujine. Nors pirmoji elektrinė viryklė buvo užpatentuota dar 1893 m., tačiau iki 1930 šią technologiją ne kartą perkūrė įvairūs mokslininkai ir inžinieriai
Industrializacija taip pat sukėlė socialinius pokyčius. Atsiranda nauja gamyklose dirbančiųjų klasė, kuri gyveno labai prastomis sąlygomis. Ištisos šeimos gyveno mažuose, vieno ar dviejų kambarių butuose, kurie buvo įrengti daugiabučių pastatuose dažnai statytuose net šešių aukštų. Tokie butai buvo blogai vėdinami ir nepakankamai gerai apšviesti. Tokiame bute virtuvė dažnai buvo naudojama kaip gyvenamasis ir miegamasis, ir net vonios kambarys tuo pačiu metu. Vanduo turėjo būti atnešamas iš šulinių ir šildomas ant krosnies, nes vandens vamzdžiai buvo pakloti tik XIX amžiaus pabaigoje. Plytų ir skiedinio krosnys, kūrenamos anglimi išliko iki pat XIX amžiaus antros pusės. Puodai ir kiti virtuvės įrankiai paprastai būdavo saugomi atvirose lentynose ar net kambaryje, tik šiek tiek atitveriant šią erdvę užuolaida. Spintos indams ir kitiems virtuvės įrankiams buvo pasiturinčiųjų privilegija.
Tuo tarpu aukštuomenėje nebuvo tokių dramatiškų pokyčių. Čia virtuvė būdavo įsikūrusi rūsyje arba pirmame aukšte ir maistą tebegamino tarnai kuo toliau nuo ponų akių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą