Metalo ir stiklo amžius

Geležis padėjo žmogui peržengti akmens amžiaus slenkstį, o XVIII amžiaus pabaigoje metalinių konstrukcijų tiltai sujungė neperžengiamus kalnų tarpeklius ir upių krantus. Prie geležies konstrukcijų pritaikius skaidrias stiklo plokštes atsirado puošnieji oranžerijų paviljonai, kuriais pasipuošė kone kiekvienas dvaras visoje Europoje.
XIX amžiaus viduryje padidėjęs domėjimasis metalinėmis konstrukcijomis sudarė galimybes atsirasti garsiesiems J. Paxtono Krištolo rūmams, kurie tapo naujos statybos pirmąja kregžde, nors buvo tik parodos paviljonas. XIX amžiaus pabaigoje metalo ir stiklo harmonija tampa įspūdingais moderniais pastatais. Naujų metalo konstrukcijų, technologijos triumfas buvo Pasaulinės parodos proga 1889 metais Paryžiuje pastatytas Eifelio bokštas. Talentingas prancūzų inžinierius Gustave'as Alexandre'as Eiffelis (1832-1923) metalines konstrukcijas taikė ne tik statydamas tiltus, bet ir pastatuose. Nicoje pastatyta observatorija svarbi pažangiu konstrukcijų panaudojimu. Tačiau ne tik Eifelio bokštas Paryžiuje, bet ir tiltai prilygsta tikriems meno kūriniams. XIX amžiaus pabaigoje metalinės konstrukcijos sudarė prielaidas Amerikoje formuotis naujai architektūros krypčiai, pavadintai funkcionalizmu. Garsiausi to meto architektai buvo gerai susipažinęs su Amerikos, Čikagos mokyklos funkcionalizmo, bei kitų žymiausių architektų kūryba, jų pažangiais statiniais, kuriuose buvo panaudotos metalinės karkasinės konstrukcijos daugiaaukščiuose prekybos bei administraciniuose pastatuose. Išprususių architektų dėka Europoje pradėjo formuotis naujas žvilgsnis į architektūrą. Pažangias idėjas atspindėjo ir tuometiniai baldai.
Europoje šie procesai turėjo išskirtinių bruožų. Intensyvi pramoninės gamybos raida, prekybiniai ryšiai, užsimezgę tarp Europos valstybių ir tolimų egzotiškų Rytų šalių paskatino prabangių prekybos namų - salonų, naujų geležinkelių stočių statybą. Naujiesiems prekybos namams buvo būdingas daugiafunkciškumas. Statomų kelių aukštų pastatuose buvo naudojamos pažangios metalinių konstrukcijų technologijos, tačiau dideles erdves, perdengtas stiklinių skliautų, įrėmintų metalinėse konstrukcijose, laikė liedintos geležies atraminės kolonos, išpuoštos secesinės augalijos motyvais. Formavosi naujo tipo visuomeninės paskirties pastatas, atsirado net specifinis terminas visuomenės, liaudies namai, kuriuose įsikurdavo įvairūs klubai, koncertų salės, kavinės, restoranai. Prahoje Obecni dum municipaliteto namuose tebėra išsaugoti autentiški posėdžių, koncertų salių, kavinių interjerai ir net kai kurie baldai.
Briuselyje, viename iš reikšmingų šio laikotarpio centrų, buvo naujo tipo pastatų pradžia. Architektai į metalinių konstrukcijų ir stiklo jungti sutelkė visai naują plastinę stilistiką. Secesija dažnai įvardijama kaip buržuazijos miesčioniško skonio apraiška, jos stilistika neaplenkė nė vieno visuomenės sluoksnio, palietė viską - nuo paprasčiausių apyvokos daiktų iki architektūros ir jos interjerų. Naujuoju stiliumi persmelktos buvo gaminamos net spintos indams ar drabužiams. Tačiau secesija nėra vien tik kaip taikomojo dekoratyvinio meno kryptis. XIX amžiaus paskutinysis dešimtmetis padėjo kūrėjui išsilaisvinti iš griežtų akademinių normų, paskatino individualiai kūrybai, ištobulino kompoziciją dvimatėje plokštumoje, sustiprėjo dėmės, linijos reikšmė, dekoratyvinis jos vaidmuo. Amžių sandūroje vykusius procesus galima įvardyti kaip naują pasaulio suvokimo būdą. Nors secesija savo pamatines idėjas grindė išsilaisvinimo, atsiribojimo nuo praeities, istorizmo nuostatomis, tačiau iš esmės ji buvo susijusi su gotikos, rokoko atgimimu, naujomis formomis, meno ir amatų, naujausiomis estetinio sąjūdžio tendencijomis. Tai buvo virsmo ir metamorfozių metas, apėmęs visas žmogaus dvasinio ir kultūrinio gyvenimo sritis, itin palietęs literatūrą, dailę, architektūrą bei daiktiškąją aplinką.