Baldų apmušalai ir puošyba

Baldų gamyba nuo seno buvo labai vertinamas amatas. Kol į baldų pramonę neįžengė mechanizmų industrija – beveik viskas buvo gaminama rankomis. Šiandien su senoviniais baldais galime susidurti muziejuose, antikvariatuose, kolekcininkų namuose ir apsilankę pas restauratorius. Šio amato meistrai turi išmanyti begalę dalykų: pradedant puikiomis istorijos žiniomis, baigiant cheminėmis medžiagomis ir reakcijomis. Taigi vertėtų pasidomėti, kokios medžiagos buvo naudojamos baldų aptraukimui ir kaip vykdavo apdailos ir puošybos darbai?
Baldai gamybos metu yra aptraukiami medžiaga, tokiu būdu sutvirtinant minkštąsias baldo dalis, norint pagražinti kojų rėmus ar pridengti čiužinio apačioje esančias medžiagas. Tam dažniausiai naudojami techniniai, grubūs, labai tvirti audiniai. Tokiomis savybėmis pasižymi drobinio pynimo lininiai bei tankūs medvilniniai audiniai, tokie kaip mitkalis, tikas ir kiti. Prieš kelis amžius dar buvo naudojami namų darbo audiniai, taigi staklių darbas labai palengvino ir pagreitino baldų gamybą. Baldai būdavo tvirtinami specialiais diržais, daugiasukiais lininiais siūlais, kanapiniais ar džiuto špagatais bei virvelėmis. Kartais vietoj specialių diržų būdavo naudojami tankūs ir grubūs audiniai, ant kurių tvirtintos spyruoklės, tačiau pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai tos pačios spyruoklės būdavo apdengiamos pramoninės gamybos maišais, naudotais cukraus pervežimui. Tokios medžiagos naudotos pirmiausiai dėl tvirtumo, nes grožis čia esmės nesudarė, kadangi užbaigtuose balduose minkštųjų dalių formavimo medžiagos nesimatydavo.
Senoviniai minkštieji baldai, o tiksliau jų karkasų konstrukcijos buvo gaminamos iš palyginti nebrangios, bet tvirtos medienos. Visai kiti kriterijai būdavo taikyti apdailos ir puošybos elementams. Jie gaminti iš itin brangios ir taurios medienos. Taigi minkštųjų dalių apmušimo medžiagos savo grožiu ir brangumu prilygo ir net lenkė karkaso konstrukcijų apdailos ir puošybos medžiagas. Atitinkamą išvaizdą baldai įgaudavo tinkamai parinkus ne tik spalvas, bet ir piešinio raštus bei faktūrą. Išpildžius visas sąlygas baldai namų interjerui suteikdavo šiltumo, jaukumo bei visų taip trokštamo iškilmingumo.
Dekoratyviam apmušimui naudoti medvilnės, šilko, drobiniai, kombinuoti ir žakardiniai audiniai. Specialiai tam būdavo audžiami lygūs ar reljefiniai paviršiai, naudoti blizgūs ir matiniai atspalviai, vienspalviai ir marginti raštai. Taigi audinių puošyba buvo laikoma tikra meno išraiška.
Šiais laikais baldai apmušami dažniausiai iš cheminio pluošto audinių, tokių kaip kapronas, nitronas, lavsanas ar chlorinas, taip pat naudojamos plėvelės iš polivinilchloridinės dervos. Kai kurie baldai vietoje tekstilinių audinių apmušami dirbtine ar natūralia oda.
Dar vienas labai svarbus puošybinis elementas yra dekoratyvios, užbaigiamosios minkštųjų dalių apdailos dalys. Tokie apvadai dūdavo gaminami iš medvilnės ar šilko pluoštų bei daugiasukių siūlų. Tam naudotos įvairaus pločio juostelės, lygiais pakraščiais, vienu dantytu pakraščiu su prijungta virvele ar pynute, su ilgesniais ar trumpesniais kutais, vienspalvės ir margos. Tokios virvelės būdavo vejamos iš medvilninių siūlų susukto pluošto ir specialiai apvyniotos šilko gijomis, kad suteiktų daugiau estetikos. Dar puošybai naudoti metalizuoti siūlai. Baldų apvadai būdavo prisiuvami, priklijuojami ar tiesiog prikalami ant dekoratyvių apmušalų pakraščių, prikaltų prie karkaso. Būtent jie yra tarpinė dalis, kuri sujungia audinį su mediena. Tuo pačiu metu tai yra ir apdailos užbaigiamasis elementas, kuris paslėpdavo apmušalų pakraščius ir tvirtinimo vinučių galvutes. Šiandieninėje rinkoje vyrauja sintetiniai audiniai ir pluoštai, o tokie dekoratyvūs apvadai naudojami tik retais atvejais ir dažniausiai tik sendintuose, klasikinio stiliaus balduose.
Kaip būdavo puošiami virtuvės baldai žinių daug mažiau. Tačiau ir puošybos ten būta labai nedaug. Gal dėl to, kad toji erdvė būdavo tarnų zona ir šeimininkai ten beveik nesilankydavo...

Spintos lietuvių liaudies buityje

Lietuvių liaudyje spintos kaip ir skrynios, priskiriamos prie kraitinių baldų. Pačios seniausios spintos būdavo išskobiamos iš medžio kamieno, su lentynomis, nedažytos. Jose buvo laikomas maistas. Skobtinių spintų durys būdavo išgaubtos formos – iš to paties medžio arba tiesios, tam naudojant lentas. Ilgiausiai tokios spintos buvo naudojamos Aukštaitijos ir Dzūkijos regionuose. XVIII amžiuje jau plačiai buvo naudojamos lentinės spintos. Tokių baldų paskirtis dažnai buvo dvejopa. Jei spintoje buvo įtaisytos lentynos, tai jos skirtos maisto laikymui, o jei su kabyklomis, tai drabužiams. Pasitaikydavo ir tokių liaudies meistrų, kurie pagamindavo dvipuses spintas, kuriose iš vienos pusės buvo galima laikyti maistą, o kitoje pusėje drabužius.
Maistui laikyti skirtos spintos dažniausiai buvo viendurės, tačiau pasitaikydavo ir su dvejomis durimis. Jų viduje būdavo įrengtos lentynos, kurių skaičius svyravo nuo dviejų iki keturių. Spintos durys dažniausiai būdavo vientisos arba filinginės. Plačiai žinomos yra dviejų dalių spintos, kurių viršutinė ir apatinė dalys turi po atskiras dureles. Pasitaikydavo tokių spintų, kurių apatinė dalis būdavo gilesnė už viršutinę. Lietuvių liaudies meistrai spintas drožinėdavo retai. Toks darbas užtrukdavo žymiai ilgiau, todėl ir kainuodavo daugiau. Tačiau pasiturinčiųjų užsakymu pagamintos drožinėtos spintos pasižymėjo įvairiais vingeliais, dantukais, kaip ir kituose liaudies balduose mėgtas šešialapių žvaigždučių motyvas. Labiausiai buvo mėgstamos tapytos spintos. Jų puošyba panaši kaip ir skrynių. Spintų priekyje dominuodavo stilizuoti augalų, rečiau – gyvūnijos motyvai. Kadangi spintos priekinė plokštuma ištęsta, tai ornamentą lemdavo durų forma. Viendurėse spintose dažniausiai būdavo viena arba dvi grupės ornamentų, dvidurėse – dvi arba keturios, rečiau pasitaikydavo šešios. Priekinės dalies pakraščiai būdavo puošiami tais pačiais ištęstais arba smulkiais ornamentais, pasitaikydavo nudažytų vientisa spalva. Dažniausiai spintų viršuje arba duryse būdavo įrašomi pagaminimo metai. Kartais spintų apačią liaudies meistrai išnaudodavo ten įrengdami stalčius. Ornamentų ir fono spalvos menkai kuo skyrėsi nuo skrynių spalvų.
Be didelių spintų, maistui laikyti buvo naudojamos ir mažos pastatomos spintelės. Nuo didžiųjų spintų jos skyrėsi tiktai aukščiu. Tačiau tokios spintelės XIX amžiuje dar nebuvo plačiai naudojamos. Kitą grupę sudarė mažos spintelės, kurios buvo skirtos kabinti ant sienos. Vienos jų buvo trikampės, uždaromos iš visų pusių. Tokios spintelės buvo skirtos kabinti kampe, dažniausiai prie durų. Antrosios – keturkampės, be galinės dalies. Tokių spintelių galinę dalį atstodavo trobos siena. Nei spalvomis, nei puošyba šios spintelės nesiskyrė nuo didžiųjų spintų.
XIX amžiaus pabaigoje spintas buvo pradedama dažyti viena spalva ir tai dažniausiai būdavo įvairių atspalvių ruda. Jų durys būdavo filinginės, viršų kartais puošdavo kiaurapjūviu ornamentu, o apačioje dažnai įrengtas vienas ar du stalčiai. Tik po Pirmojo pasaulinio karo spintos pradėtos daryti iš lentų ir faneros. Su laiku pasikeitė ir dažymo būdai, spintas imta poliruoti. Tradicinės tamsios spalvos pakeičiamos į šviesius atspalvius.
Antrasis pasaulinis karas sutapo su tapytų liaudies baldų vertės praradimu. Kraitinės skrynios išliko tik tuose namuose, kur buvo vyresnės kartos moterų. Kitur jos pradėtos naudoti įvairių daiktų pasidėjimui. Tapytos spintos taip pat išliko tik senosiose sodybose, tačiau dažnai būdavo pernešamos į vasaros virtuves ar daržines. Gaila, tačiau šiandien jau nebeliko senosios lietuvių liaudies baldžių kartos, o kartu su jais nyksta ir šio amato paslaptys. Šiuolaikinio kaimo žmonės menkai vertina dar išlikusius liaudies ornamentais puoštus baldus ir vis dažniau renkasi fabrikinės gamybos baldus. Dažniausiai baldai tenkindavo tik suaugusiųjų poreikius. Vaikų baldai dažniausiai būdavo tik vaikystėje naudojami supami lopšiai ir lovelės, todėl apie kitokius jiems skirtus baldus žinoma labai mažai.

Biuras namuose ir jo baldai

Darbo kabinetas namuose yra labai svarbi detalė žmonėms, kurie didžiąją darbo dalį atlieka savo tvirtovėje. Taip pat jis reikalingas tiems, kurie namuose mėgsta tylą arba daug dirba savaitgaliais ar vakarais. Tinkamai sumodeliuotas darbo kabinetas sukuria komfortą ir netgi darbingą nuotaiką. Darbo kambaryje namuose nebūtinai naudojami tik formaliai atrodantys biuro baldai. Šioje erdvėje gali pasireikšti jūsų fantazija.
Stalas
Stalas yra svarbiausioji namuose esančio darbo kambario dalis. Daugelis žmonių naudojasi kompiuteriais ir dažnai renkasi tokius stalus, kurie tiktų pasidėti šiam prietaisui. Vis dėlto, jei paprastame ofise biuro baldai yra minimalistiniai namuose jums reikėtų pagalvoti apie komfortą. Taigi nebijokite įsigyti didesnį stalą. Jei jūsų darbo kabinete nėra daug vietos, galite įsigyti „L“ formos stalą, kuris sutaupys vietą ir taip pat leis jums pasitraukti nuo kompiuterio prie kitų darbų.
Jei jūs nenaudojate kompiuterio, galite rinktis klasikinį stalą. Paprastai tokie stalai turi kelis stalčius, kuriuose galite laikyti dokumentus. Taip pat patartina rinktis metalinius stalus, kurie nėra tokie masyvūs kaip mediniai. Juos bus lengviau perstatyti ir jie užims mažiau vietos. Rinkdamiesi stalą naudokitės fantazija, tačiau šį baldą derinkite prie bendro darbo kambario įvaizdžio.
Spintos ir lentynos
Spintos ir lentynos yra funkcionalūs ir tuo pačiu pagyvinantys kambarį baldai. Lentynose galite laikyti mokslinę literatūrą, kurios gali prisireikti jūsų darbui. Taip pat jose galite laikyti prizus, apdovanojimus ar nuotraukas, šie daiktai pagyvins jūsų kambario vaizdą. O štai spintos šiuo atveju bus naudojamos ne drabužiams, o dokumentams. Biuro spintos būna gausiai pripildytos lentynų, kuriuose galėsite laikyti su darbu susijusius popierius. Taip pat pirkite tik vertikalias spintas, taip šios sutaupys kabinete vietos.
Kėdės
Komfortiškos kėdės taip yra viena iš svarbiausių namų kabineto detalių. Dirbant ir nepatogiai sėdint darbas gali greitai pabosti. Taigi pirkite kėdes su atlošu bei galimybe reguliuot sėdėjimo aukštį. Be to, galite pasirūpinti maža sofa, kurioje galėte atsipūsti pajutę nuovargį. Sofą patartina statyti kitoje pusėjo nuo darbo stalo. Teigiama, kad pasitraukus nuo darbinės aplinkos yra greičiau pailsima.

Odiniai baldai

Kaip akmuo, medis ir vilna, oda yra natūralus produktas, kuris buvo visada vertinamas. Odiniai baldai, o tiksliau tik odinė sėdynių apdaila aptinkama jau Renesanso laikotarpiu. Ypač tokie baldai buvo populiarūs Anglijos ir Ispanijos regione, nes ten buvo palanku ūkininkauti ir auginti galvijus. Tačiau Ispanijos amatininkai patobulino odos apdirbimo ir paruošimo metodikas. Odiniai baldai buvo puošiami įspaudimų bei tapybos principu. XVI – XVII amžiuje baldai buvo sudygsniuoti dekoratyvių vinučių, kurios ir puošė, ir atliko sutvirtinimo funkciją. Odos apdirbimo menas buvo gerbiamas ir iki XVIII amžiaus išlaikė proceso autentiškumą. Tuomet rauginimo procesas užtrukdavo beveik metus. Viskas buvo atliekama tik žmogaus rankų darbo dėka. Jaučių odoms pirmenybę teikė Liudviko XIV stiliaus kūrėjai, o ožkos oda buvo naudojama vėlesnių amatininkų. Galvijų oda baldų gamybai buvo tinkamiausia dėl tvirtumo ir didelių dydžių.
O dabar šiek tiek susipažinkime su odos savybėmis. Oda yra patvarumo, patogumo ir galios statuso simbolis. Odiniai baldai kadaise buvo tik turtingųjų privilegija. Metams bėgant odiniai baldai ir jų apipavidalinimo mados vis keitėsi. Vienos šalys odą margino tradicinio stiliaus raštais, kitos ją dažė ryškiomis bordo ar oranžinės spalvomis. Rytiečių šalyse mėgti netradiciniai ornamentiniai raštai ir turkio, granato ar gervuogių spalvos. Tokia oda dažnai buvo blizgi lyg stiklas. Senovėje populiariausi odiniai baldai buvo didelės kėdės – krėslai, minkštasuoliai ir sofos.
Tokie baldai paprastai būna minkšti ir labai patogūs, be to pasižymi ilgaamžiškumu. Tačiau labai svarbu tokius baldus tinkamai prižiūrėti.
Natūralių produktų mėgėjai ypač vertina anilinu dažytą odą, kuri tampa minkštos tekstūros ir suteikia dar daugiau komforto. Norint išgauti tokią tekstūrą ir minkštumą, oda ištempiama ir mirkoma dažuose pusę paros. Visos spalvos laikui bėgant pradeda blukti, tačiau anilinu dažyti gaminiai savo gražias spalvas išsaugo žymiai ilgiau. Šiai kategorijai yra atrenkama tik aukščiausios kokybės oda ir visame pasaulyje tokių gaminių nėra labai daug.
Dar viena kategorija – pusiau anilino oda, kai dažomas tik viršutinis jos sluoksnis norint paslėpti natūralią spalvą. Pusiau anilino odos gaminiai turi šimtus spalvų, dėl to yra labai patrauklūs. Tokie gaminiai taip pat pasižymi minkštumo savybėmis ir yra labiau prieinami pirkėjui dėl mažesnės savo kainos.
 Daugelį kailių ir odos gaminių gali sugadinti įvairūs vabzdžių įkandimai, atsiradę įbrėžimai ar kiti defektai. Norėdami išvengti tokių netobulumų kūrėjai patobulino odos gamybos technologijas ir taip dienos šviesą išvydo odiniai baldai, kurių paviršius padengtas specialia apsaugine medžiaga. Neišvengta ir praradimų. Dėl apsauginio sluoksnio oda tapo kietesnė, tačiau ekonominiu požiūriu šie baldai yra patys patraukliausi, nes yra atsparūs dėmėms ir išblukimui.
Odiniai baldai namuose atrodo labai elegantiškai ir dažnai naudojami klasikinių interjerų kūrime. Nors jie kainuoja nepigiai, tačiau sukuria solidumo pojūtį. Labai svarbu juos tinkamai prižiūrėti, kitaip spalvos nubluks, oda deformuosis. Pati oda yra natūrali medžiaga, dėl to jos sandara yra porėta. Valymo priemones tokiems baldams rinkitės labai kruopščiai, nes galite negrįžtamai sugadinti jų paviršius. Jei kambaryje kur stovi odiniai baldai yra labai sausas oras, jie pradės džiūti ir raukšlėtis, paviršius sutrūkinės ir nubyrės dažikliai. Norėdami to išvengti – pasirūpinkite, kad namuose oro drėgnumas visuomet būtų 60-70 procentų.
Norint išvengti odos šerpetojimo ir suteikti jai žvilgesio – kelis kartus per metus tokius paviršius patepkite specialiomis priemonėmis. Natūralios odos baldų priežiūra yra lengvesnė, dirbtinė oda sunkiau valosi, greičiau išblunka ir nusitrina.

Istoriniai bei šiuolaikiniai baldai

Jau antikos laikotarpiu baldai buvo svarbi gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų interjero dalis. Ši taikomosios dailės rūšis turi nemažai architektūrinių elementų. Jau nuo senų laikų yra žinomi pagrindiniai baldai, kurie turėjo utilitarinę funkciją. Bėgant metams, keičiantis meniniams stiliams ir įtakojant istorinėms sąlygoms, kai kurie jų net įgijo meninę vertę. Išlavinta eksperto akis vien pažvelgusi į baldą gali pasakyti ne tik kuriai epochai vyraujant šis baldas galėjo būti pagamintas, bet ir kurioje šalyje. Balduose tarsi užkoduoti tam tikri savitumai, kuriuos perteikia kiekvienos šalies ar net atskiro regiono baldų gamintojai.
Kaip ir visoje Europoje, baldai dažniausiai buvo gaminami iš medžio. Ši medžiaga nėra patvari, nes bijo drėgmės ir yra degi. Be to, ilgai naudojant medinius baldus, dažnai juos stumdant iš vienos vietos į kitą vyksta nesustabdomas dėvėjimosi procesas. Kaip ir drabužių spintose, balduose taip pat vyrauja mados. Pasikeitus naujas tendencijas diktuojančiam mados vėjui, baldai būdavo keičiami ir dėl tokių priežasčių iki mūsų dienų senovinių baldų išliko labai nedaug.
Taigi kokiais baldais naudojosi valstiečiai, miestiečiai bei dvarai ir bažnyčios? Geriausiais senųjų laikų liudytojais mums tampa turto inventoriai. Ši literatūra dažniausiai mus pasiekia iš XVII – XIX amžių. Dvarų, bažnyčių ar vienuolynų inventoriuose būdavo surašomi visi turimi baldai, nurodant jų skaičių bei pirkimo kaina, rečiau minimos medžiagos, iš kurių jie pagaminti. Tenka pasidžiaugti, jog dalį žinių apie baldų evoliuciją eksponatų forma pavyko sukaupti muziejuose. Karų bei nacionalizacijų metu didžioji dalis prabangą menančių baldų bei kitų meno bei namų apyvokos daiktų, puošusių dvarus ir bažnyčias, buvo negrįštamai sunaikinti ar nusavinti, todėl išlikusios ir muziejų išsaugotos kolekcijos yra didžiulė vertybė, bylojanti ne tik apie istorines epochas, madas, bet ir apie tautos identitetą bei meninį lygį.
Lietuvos didikai bei turtingieji miestiečiai stengėsi neatsilikti nuo Vakarų Europoje vyravusių madų, todėl baldai dažnai būdavo importuojami. Juos gamindavo ir vietiniai amatininkai, tačiau darbui neretai būdavo pakviečiami garsūs užsienio meistrai. Jau 1562 metais Vilniaus amatininkai kreipėsi į LDK Žygimantą Augustą, kad šis įsteigtų stalių cechą ir patvirtintų jo nuostatus. Po 17 metų šią privilegiją suteikė Steponas Batoras ir XVI amžiaus Vilnius tapo stalių centru.
Europos baldų istorija mini tris pagrindinius baldų gamyboje naudojamus konstrukcijų tipus. Pirmoji konstrukcija – dėžinė, kai storos lentos jungiamos stačiu kampu ir tvirtinamos medinėmis vinimis. Antroji konstrukcija – tašinė, kuomet detalės turi specialias išpjovas galuose ir glaudžiai jungiamos viena su kita. Trečioji – rėminė konstrukcija, kai tašai jungiami kampuose ir sudaro rėmus, kurie špuntuojami įleidžiant plonesnes lentas. Šis principas taikomas ir šiandieninėje baldų gamyboje.
Seniausios virtuvės buvo Eufrato slėnyje, tačiau valgomasis kaip atskiras kambarys atsirado tik XVIII amžiaus pradžioje. Tam įtakos turėjo Prancūzija ir Liudviko XIV dvaras. Prabanga ir dekoratyvumu garsėjantis prancūziškas stilius būdavo kuriamas naudojant simbolines arkas ir medinius puošybos elementus. Tam pasitarnaudavo aukštos patalpų lubos.
Šiais laikais mūsų namus puošia modernūs ar net futuristiniai baldai. Naudojamas daug platesnis medžiagų spektras. Nuo medžio ir plastmasės iki aliuminio ir nerūdyjančio plieno. Pagrindinis šių laikų prioritetas yra patogumas. Todėl virtuvės baldai dažnai turi keletą paskirčių, į juos įmontuojama buitinė technika. Naujausia baldų madų tendencija perteikia žmogaus laiko stoką ir greitą gyvenimo tempą. Baldai tapo prieinami visiems, tačiau retas jų turi išskirtinę meninę vertę.

Oda baldų gamyboje

Oda naudota jau gilioje senovėje. Iš jos buvo gaminami rūbai, apavas, specialiose gertuvėse laikytas vanduo. Sudėtingas darbas buvo jos apdirbimas. Pirmiausiai pašalinami riebalai, po to džiovinama, rauginama ir minkštinama oda tapdavo lygi ir tinkama naudoti žirgo reikmenims, indams buityje ar krepšeliams gaminti. Odai minkštinti buvo naudojami dūmai, riebalai bei žievės ekstraktai.
Odininkystės menas sparčiai vystėsi Rytuose. Iš egiptiečių šį amatą perėmė romėnai, tačiau garsiausias buvo Turkijos ir Maroko tymas.
Pirmieji fabrikai Europoje pastatyti XVIII a. viduryje Elzase, Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje. Vokietija garsėjo lakuota oda, Anglija – spalvota, o prancūzai specializavosi pirštinių ir avalynei skirtos odos gamyboje.
Odos medžiaga labai populiari yra ir šiandien. Iš jos gaminami kokybiški batai, rankinukai ir netgi baldai. Oda pralaidi orui, tačiau nėra perpučiama, sugeria kūno drėgmę, bet nepraleidžia vandens. Gerai apdirbta oda yra tvirta ir atspari medžiaga.
Baldai oda buvo aptraukiami jau vėlyvosios gotikos laikotarpiu. Tuo metu buvo jaučiama italų bei prancūzų meistrų įtaka. Odiniai baldai būdavo apmušami naudojant dekoratyvias vinis ir masyvias varines galvutes. Baldų dekoravime naudota inkrustavimo technika. Mėgtas sudėtingo, stilizuoto piešinio ornamentas – arabeska (ypač Ispanijoje). Šis ornamentas susiformavo islamo šalių mene ir sparčiai paplito po visą pasaulį, kur įgavo naujų augalinių ir geometrinių motyvų. Šiuo ornamentu puošti ne tik baldai, bet ir kilimai, rūmų bei mečečių sienos. Europoje šie ornamentai sutinkami architektūroje, medžio bei metalo dirbiniuose, audiniuose.
Nors odiniai baldai atrodo solidžiai ir elegantiškai, tačiau jų priežiūra yra gana sudėtingas dalykas. Šie baldai bijo saulės šviesos, nes pradeda blukti ir trūkinėti. Jų negalima statyti per arti radiatorių, nes nuo sauso oro išgaruos drėgmė ir oda praras elastingumą. Tokių baldų negalima džiovinti džiovintuvu ir valyti cheminėmis medžiagomis ar indų plovikliais. Visa tai negrįžtamai gali sugadinti jos paviršių.
Odinius baldus rekomenduojama reguliariai valyti drėgna ir švelnia servetėle. Taip pat galima juos nusiurbti su minkštu šepečiu, tada išsivalo odos poros, o švelniai patrynus su dantų pasta – išnyks parkerių ir tušinukų žymės.

Kaip suplanuoti vaiko kambarį

Kambario vaikui įrengimas ir dekoravimas yra vienas smagesnių ir mielesnių darbų visame namo ar buto remonto maratone. Projektuojant erdvę mažyliui tenka prisiminti ne tik vaikystę, bet ir skaitytas pasakas bei jų personažus. Būtina į pagalbą pasitelkti vaizduotę ir išmonę, nes vaiko poreikiai skiriasi nuo suaugusiųjų. Taip pat jauki ir vaikiškų motyvų turinti erdvė lavina vaiko fantaziją, stimuliuoja vystymąsi. Todėl vaiko kambarys turi būti patikimas ir saugus.
Pastaruoju metu šiai erdvei teikiamas vis mažesnis dėmesys. Dažnai maži vaikai įkurdinami mažiausiuose namo kambariuose, nes klaidingai manoma jog kol jie maži ir kambario didelio nereikia. Atvirkščiai, vaikams skirkite geriausią kambarį, nes ten jie praleidžia didžiąją dalį savo gyvenimo, kuriame turi tilpti ir vaikų baldai, ir mokymuisi bei žaidimams skirtos erdvės, o taip pat rami miego ir poilsio zona.
Pradedant planuoti vaiko kambario interjerą vertėtų pradėti nuo skirtingo intensyvumo zonų sukūrimo. Taip bus lengviau pasirenkant sienų, lubų ar net grindų spalvinę gamą. Spalvos kuria nuotaikas, todėl ramybės ir miego zonai vertėtų rinktis tarp švelnių, blyškių spalvų, tokių kaip melsva ar žalsva. Žaidimų erdvę geriausia dekoruoti atsižvelgiant į vaikų poreikius ir mėgstamas veiklas ar net personažus. Tokią erdvę labai pagyvins ryškesnių ir šiltų spalvų akcentai, ornamentai. Mokslo erdvė vaikui turi padėti susikaupti, nesiblaškyti. Patartina vengti labai ryškių spalvų, nelygių, ekspresyvių raštų ar ornamentų.


Vaikų baldai turi būti parinkti labai atsakingai. Pagal saugumo reikalavimus jei turi būti aptakių formų, kad būtų kuo mažesnė susižalojimo galimybė. Švelnios spalvos sienos ir vaikų baldai mažina agresiją, ramina. Ir atvirkščiai, jei jūsų vaikas per ne lyg ramus – parinkite bent vieną ryškų akcentą jo kambariui.
Energetikai pataria vaiko kambarį įrengti rytinėje namo ar buto dalyje, o šviesos specialistai, kad jame būtų kuo geresnis apšvietimas. Pastarasis labai svarbus vaiko vystymuisi, tačiau griežtai draudžiama naudoti liuminescensinį ar halogeninį apšvietimą. Vienas didelis šviestuvas vaiko vaizduotėje gali simbolizuoti net Saulę.