Glazgo ketvertas

Glazgo menininkų savitai kūrybos krypčiai, kurią galima vadinti Glazgo stiliumi, arba Glazgo mokykla, susifor­muoti didelę įtaką turėjo prasidėjęs etninės keltų kultūros atgimimas, viduramžių idealizavimas, meno ir amatų sąjū­dis. Pradžioje neturėję kontaktų su kontinentu jaunieji Glazgo kūrėjai idėjų sėmėsi iš senovės Egipto, antikos klasikos, norėjo savo krašto vi­duramžių tradicijas prikelti naujam gyvenimui. Susidomėta ne tik socialiniais vyro ir moters, bet ir tarpusavio priešingų lyčių santykiais. Kitas impulsas, turėjęs įtakos Glazgo kūrėjams, buvo dide­lis susidomėjimas japonų kultūra, menu, kuris jau nuo XIX amžiaus septintojo dešimtmečio prikaustė visos Europos dėmesį.

Glazgo meno mokykloje studijavusios tapybą Fran­ces ir Margaret Macdonald pasireiškė kaip kūrybingos išskirtinės individualybės, domėjosi feminizmo idėjomis. Iniciatyvios seserys Macdonald subūrė pažangių studen­čių, pasivadinusių nemirtingosiomis būrelį. Prie jų veiklos prisidėjo ištikimi draugai Mac­kintoshas ir MacNairas, kurie vėliau su jomis susituokė. Bendra­minčių ketvertas - Mackintoshas, MacNairas, Frances ir Margaret Macdonald - susibūrė į grupę, kuri meno isto­rijoje žinoma Glazgo ketverto vardu ir atstovavo Glazgo mokyklos art nouveau krypčiai.

Škotijos monumentalūs iš akmenų sumūryti viduram­žių pastatai su ištįsusiais kaminais, primenantys tvirto­ves, turėjo įtakos Mackintosho požiūriui į funkcionalią ir išgrynintą architektūrinę formą. Jo kuriami interjerai ir projektuojami baldai išsaugojo minimalizmą.

Reikšmingas Mackintosho savarankiškos kūrybos objektas - verslininko ir meno kolekcininko W. Davidsono užsakymu suprojektuotas WindyhilI House Kilmalcolme. Gyvenamasis namas buvo sumanytas kaip darnus kūrinys, kurio išorė, interjeras, nauji odiniai baldai, detalės turėjo funkcinę prasmę, stilistinę vienovę. Namo fasade nesimetriški, skirtingo dydžio langų stačiakampiai atsi­rado pagal vidaus patalpų paskirtį ir planavimą. Aplink WindyhilI House pastatyta tvirta akmeninė tvora atrodo tarytum lengva, plastiška, pulsuojanti linija, dvišlaičiai stogai, ištįsę kaminai neteko įprastos simetrijos. Pastate išlaikyti tradicinės škotų architektūros prin­cipai turi naujajam menui būdingų bruožų. Miegamojo interjere balti baldai dekoruojami rausvais ornamento in­tarpais - pabrėžiamas moteriškumas. Manipuliuodamas spalva autorius pasiekia maksimalų šviesos ir erdvės įspū­dį. Mackintosho interjerų, baldų dizaine dominuojanti pailginta tiesi linija, geometrinė forma, kvadratas sudaro racionalios, griežtos kūrybos įspūdį.

XIX amžiuje Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje buvo populiarūs Arbatos namai. Arbata, apgaubta legendų, iš Kinijos, Japonijos, Rytų Indijos atkeliavo į Europą per Nyderlandus XVII amžiaus viduryje. Karalienės Viktorijos laikais Britanijoje arbata tapo nacionaliniu gėrimu. Ar­batos kultas paskatino arbatos namų atsiradimą Glazge. Mackintosho kūrybinėje biografijoje reikšmingą pėdsaką paliko pažintis su kupina pažangių socialinių pertvarkos idėjų verslininke Catherine Cranston, kuri sumanė pakeis­ti miesto prirūkytų užeigų - alinių socialinę aplinką. Įkūrusi meno ir arbatos namus, norėjo atgaivinti kultūrinį gyvenimą, kadangi tuose namuose rinktųsi pa­žangūs kultūros žmonės, drąsiai galėtų užsukti moterys. Verslininkės užsakymu Mackintoshas Glazgo mieste api­pavidalino net keletą tokių Arbatos namų, įrengė nuo baldų, šviestuvų, stalo įrankių, valgiaraščių, net padavėjų aprangos. Žinomi arbatos namų The Willow Tearoom, ku­riuose buvo įrengti ponių pietų, bilijardo, rūkymo kamba­riai, interjerai atskleidžia menininko gebėjimą sukurti stilistinę visumą.

Iš tiesų Mackintosho kūryba Škotijoje daug dėmesio nesulaukė, juo labiau Didžiojoje Britanijoje, kadangi jų grupė traktuojama kaip Škotijos Glazgo mokykla. Savo kūrinius jis eksponavo daugelyje užsienio parodų, sukūrė parodų interjerus Turine, Maskvoje, Miunchene ir kitur. Užsimezgę artimi profesiniai ryšiai su Vienos dailininkais turėjo įtakos Vie­nos mokyklos atstovams, Mackintosho minimalizmas pa­liko ženklų pėdsaką jų kūryboje.

Nesuprastas Glazgo aplinkoje, neturėdamas dides­nių užsakymų, Mackintoshas 1914 metais paliko gimtąjį miestą ir niekada į jį nebesugrįžo.

Tudorų baldai

Ar žinojote, kad Tudorai yra vieną garsiausių šeimų valdžiusių Angliją? Šios šeimos valdymo laikotarpis prasidėjo 1485 ir baigėsi 1603 metais. Tudorų dinastijai priklausė tokie kilmingieji, akip Karalius Henris VIII, jo dukterys Kruvinoji Merė bei Elžbieta I. 1485 metais Henris Tudoras laimėjo Bosvorto mūšį po kurio buvo išrinktas Anglijos karaliumi. Svarbu paminėti, kad šis karalius užbaigė vieną aršiausių pilietinių karų šalyje, vadinamu rožių karu. Įdomu, kad Tudorai valdė naujos epochos atsiradimo metu. Karaliaujant Henriui VIII Europoje pradėjo atgimti Renesanso idėjos. Žinomi Tudorų šeimos atstovai paliko žymę žemyno istorijoje, kaip naujosios eros meno puoselėtojai. Kadangi nuolatos rašau apie įvairiausius baldus, šiame straipsnyje papasakosiu būtent apie Tudorų šeimos baldus .

Žinoma, kad Tudorų valdymo laikotarpiu baldai daugiausiai buvo gaminami kaimuose naudojant vietinę medieną ir tada atvežami į dvarus. Tik pasiturintys ponai sau galėjo leisti importuoti baldus iš užsienio, dažniausiai Prancūzijos.

Tudorų baldai - lovos

Neturtingi Tudorų šeimos atstovai miegodavo ant šiaudinių čiužinių uždengtų paklodėmis. Lovų galvūgaliuose nebūdavo atramos, taigi vietoje jos buvo naudojami rastai prie kurių buvo dedama savotiška to meto pagalvė. Turtingesni garsiosios šeimos atstovai miegodavo didelėse medžio raižiniais išmargintosiose lovose, kurių kampuose stovėjo raižyti kuolai prilaikantys veliūro užuolaidas, iš tiesų tokias pačias galite matyti filmuose apie viduramžius. Pagalvės ir čiužiniai buvo prikimšti plunksnų ir pūkų.

Tudorų kėdės

Vėlgi neturtingi šeimos atstovai negalėjo sau leisti prabangių to meto kėdžių. Iš tiesų tuo laikotarpiu kėdės apskritai nebuvo labai įprastas reiškinys namų baldų sąraše. Dėl savo praktiškumo tiek dvaruose, tiek paprastose pirkiose dažniau buvo naudojami suolai. Didžiules kėdes su atlošais turėjo tik ponai valdantys savo žemes ir žinoma karalius. Dabar tas įspūdingas kėdes vadiname sostais.

Tudorų stalai

Stalai buvo labai paprasti. Dažnai stalo pakaitalui buvo naudojami suolai ant kurių buvo padedami daiktai. Valgio metu buvo pasitelkiami taip vadinami ožio tipo stalai, kuriuos buvo lengva patraukti ir padaryti vietos tarnams miegoti. Taip pat vietoje stalo buvo įprasta naudoti skrynias, kurios buvo uždengiamos lininėmis staltiesėmis. Žinoma, karališkuosiuose rūmuose ypač valdant karalienei Elžbietai išpopuliarėjo puošti raižiniais sunkesni stalai.

Tudorų baldai – skrynios

Šis baldas bene vienas populiariausių Tudorų valdymo metu naudotų baldų. Skrynios dažniausiai buvo gaminamos su ant keturių kojų, mat to meto grindys buvo gana nešvarios ir šlapios, taip pat namuose ir netgi karališkuosiuose rūmuose buvo gausu įvairiausių parazitų ir graužikų. Skrynios buvo gausiai išpuoštos raižiniais, gamintos iš sunkaus medžio. Įdomu, tai kad tuo metu lagaminai nebuvo naudojami keliaujant taigi skrynios atstojo kelionių lagaminus. Beje, karališkoji Tudorų šeima dažnai kraustydavo iš vieno dvaro į kitą, taigi su jais keliaudavo ir visas gausus turtus sutalpintas didžiulėse skryniose.

Tudorų lentynos

Tudorų laikotarpiu labai išpopuliarėjo komodos su ant jų pastatytomis lentynomis. Įdomu, kad lentynų skaičius bylojo apie savininko turtinę padėtį. Įprastai šie baldai buvo lengvai surenkami ir išrenkami. Dažniausiai naudojami tik pokylių ar švenčių metu. Į lentynas buvo dedamos geriausios lėkštės, aukso ir sidabro dirbiniai. Svečiai matydavo, kaip tarnai išdėlioja prašmatnius indus.

Virtuvės baldai

Tudorų valdymo metu ir dar keletui amžių po valdymo virtuvės baldai nebuvo tokia svarbi detalė. Tuo metu virtuvės buvo atskirtos nuo gyvenamųjų patalpų ir jose lankydavosi tik tarnai. Taigi virtuvės buvo išplanuotos labai paprastai, kartais jose net nebuvo stalo, vietoje jo buvo naudojamos kaladės, tiek sėdėjimui, tiek maisto ruošimui.

Štai ir viskas šį kartą tiek apie vienos garsių Angliją valdžiusių šeimų baldus.

Estetinės 19-to šimtmečio nuostatos

Augustus Welby Northmore Pugin (1812-1852) buvo anglų ar­chitektas, dizaineris, menininkas, meno teoretikas ir kritikas. Viktorijos laikais jis buvo vienas žymiausių viduramžių epochos estetikos ir gy­venimo būdo propaguotojų. Jis idealizavo viduramžių so­cialinę visuomenės harmoniją, tvarką ir dvasinį stabilumą, kurio atspindžius geriausiai įžvelgė gotikos architektūroje. Viduram­žiai jį žavėjo savo moralinių, estetinių, kūrybinių nuostatų vienove, amatininkų profesionalumu, medžiagos išma­nymu, daiktų funkcionalumu.

A. W. N. Puginas užaugo ir mokėsi aplinkoje, kurioje viduramžių menas ir religinės normos buvo pagrindiniai moralės principai. Jo tėvas dirbo archi­tektūros, interjero amatų mokykloje, ten kartu darbavosi ir jaunasis Augustas. Pirmieji Pugino rankomis sukurti baldai, atsirado dar jam būnant paaugliu. Pagrindine savo moraline pareiga Puginas laikė gotikos stiliaus ir jo dvasios atgaivinimą ne tik dizaine, bet ir architektūroje. Jo garsiai išsakyta frazė gerai atspindi visą jo gyvenimo siekį: „good societies produced good people and good people produced good design”.

Puginas žavėjosi Prancūzijos, Anglijos XIV-XV amžiaus katedromis, jų puošniais fasadais, interjerais, smiltainyje meistriškai išraižytais ornamentais. Didingi viduramžių Gloučesterio, Kembridžo katedrų, Vindzoro rūmų ir kiti interjerai su siaurais, aukštyn kylančiais piliastrais, viršuje išsiskleidžiančiais į nerviūrų išvagotus skliautus, atgimė ir Pugino kūryboje. Jo projektuoti in­terjerai, spintos ir kiti baldai liudija jį esant nuoseklų neogotikos stiliaus gerbėją. Jis ypač dėmesingai žvelgė ne tik į pastato planavimą, bet ir į visos aplinkos sutvarkymą, teigė, kad architektūra turi būti tiesiogiai susijusi su aplinka bei jos tradicijomis. Puginas buvo vienas pirmųjų reformatorių, kurio nuostatomis kiti Anglijos ir Prancūzijos architektai rėmėsi tuomet, kai buvo projektuoti pas­tatai, kurti baldai ar tvarkyta aplinka.

Prancūzijoje vienas ryškiausių gotikos tradicijų atstovų buvo meno teoretikas ir architektas Eugène Emmanuel Viollet-le-Duc (1814-1879), kurio kūryba labiausiai buvo susijusi su teorinėmis viduramžių architektūros studijomis, senų pilių, viduramžių bažnyčių, sienų tapybos restauravi­mu. Jis ypač vertino senųjų meistrų patirtį, naudotas tinka­mas medžiagas, kurios lėmė tam tikrų formų, konstrukcijų atsiradimą. Viollet-le-Ducas sakė, kad akmuo turi atrodyti kaip akmuo, geležis - kaip geležis, o medis - kaip medis. Gotiką pro­pagavo kaip nacionalinį prancūzų stilių. Išstudijavęs viduramžių architektūros konstrukcijų principus, stengėsi panaudoti naujus mokslo bei technologijų atradimus. Sukū­ręs savo metalines konstrukcijas jis pakeitė viduramžiais iš plytų sumūrytus kontraforsus. Pats mažai suprojektavo, ta­čiau suvokė naują epochos dvasią, restauruojamuose sta­tiniuose naudojo metalines konstrukcijas, stiklą. Viollet-le-Duco pažangios idėjos turėjo daug sekėjų. Naujų metalinių konstrukcijų ir stiklo pritaikymo patirtimi po keleto dešim­tmečių pasinaudojo art nouveau architektai, novatoriškus konstrukcijų sprendimus perėmė Čikagos mokyklos funkci­onalizmo atstovai.

John Ruskin (1819-1900) buvo vienas ryškiausių XIX am­žiaus vidurio meno teoretikų, vertinamas ir kaip tautinių viduramžių tradicijų atgimimo puoselėtojas, prerafaelitų šalininkas, įsitraukęs į teorinį, švietėjišką darbą. Jo pažiū­roms susiformuoti įtakos turėjo Pugino estetinės nuosta­tos, viduramžių idealizavimas, suformavę neigiamą požiūri į industrinę revoliuciją. Pramoninės revoliucijos procese jis įžvelgė žmogaus kūrybinės laisvės apribojimą, socialinį iš­naudojimą, visokeriopą žmogaus skurdinimą. Ruskinas teoriniuose veikaluose, straipsniuose pabrėždavo, kad nėra nusistatęs prieš mokslo, technikos pažangą, tačiau apgailestavo, kad atėjusi nauja technika nesukuria meno vertybių.

Ruskinas vienas pirmųjų plačiai ėmėsi nagrinėti sociali­nius, ekonominius ir meno santykius, jų vaidmenį visuome­nės moralinių, dvasinių vertybių formavimuisi. Jis griežtai kritikavo architektūroje, taikomojoje dailėje pasireiškiantį nesaikingą puošybiškumą, įvairiausių praeities stilių, ne­turinčių nieko bendra su aplinka, kopijavimą. Nepaisant griežtos kritikos istoriniams stiliams, Ruskinas atkreipė dėmesį į Venecijos XIV amžiaus pradžios gotiką.

Industrializacija virtuvėje

Kartais vyrai drįsta pajuokauti, kad moterų vieta yra virtuvėje. Šiame posakyje yra nemažai sarkazmo, tačiau paskaičiavus, kiek laiko ten tenka praleisti, turbūt rastume tame nemažą dalelę tiesos. Vieni žmonės mėgsta gaminti maistą, kiti ne. Taigi vieni mielai sukiojasi tarp virtuvinių įrankių, o kiti mieliau laukia kol stalas pasidengs pats. Tačiau abejoms pusėms gali būti įdomi istorijos dalis apie tai, kaip atrodė virtuvė anksčiau, kokie buvo virtuvės baldai, koks maistas buvo gaminamas ir kaip visa tai pakeitė industrializacija.

Taigi, virtuvė dažniausiai yra namo dalis, atskiras kambarys, kuriame gaminamas ir paruošiamas maistas. Vakarietiškose šalyse, modernioje virtuvėje rasime viryklę, plautuvę su tekančiu šaltu ir karštu vandeniu, šaldytuvą ir visus kitus naudingus ir reikalingus prietaisus, kuriuos tarsi paslepia įmantriausi virtuvės baldai. Daugelyje namų virtuvių tikrai rasime mikrobangų krosnelę ir jau neatsiejamą moterų pagalbininkę – indaplovę. O kaip visa tai čia - virtuvėje atsirado?

Technologijų pažanga ir industrializacija čia suvaidino didžiulį vaidmenį ir atnešė daug pokyčių virtuvėje. Atsirado krosnys iš ketaus, kurios pasirodė esančios daug veiksmingesnės ir visapusiškesnės. Pirmieji tokie išradimai pasirodė XVIII amžiuje, kuomet buvo sukonstruota naujo tipo viryklė, skirta patalpų šildymui, tačiau ne maisto gaminimui. Benjaminas Thompsonas apie 1800 m. Anglijoje sukūrė viryklę, kuri daug labiau taupė energiją nei ankstesnės krosnys ir buvo naudojama net keliems puodams šildyti. Tačiau ši viryklė buvo skirta didelėms patalpoms ir visai netiko mažoms buitinėms virtuvėms.

1834 metais JAV buvo užpatentuota jau patobulinta ir nedidelė viryklė, kuri susilaukė didelės sėkmės ir per ateinančius 30 metų buvo parduoti net 90000 šio modelio vienetai. Šios krosnys buvo kūrenamos medienos arba akmens anglių žaliava. 1825 metais JAV buvo užpatentuota pirmoji dujinė viryklė, tačiau pirmieji dujiniai žibintai Londone, Paryžiuje ir Berlyne buvo atsiradę jau 1820 m. Iki XIX a. pabaigos dujų naudojimas apšvietimui ir maisto gamybai jau buvo tapęs įprastu dalyku miestų vietovėse.

Urbanizacija XIX a. antroje pusėje sukėlė kitus svarbius pokyčius, kurie galiausiai pasiekė ir virtuvę. Atsirado būtinybė plėstis miestams, todėl buvo ne tik planuojami, bet ir įrengiami vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžiai. Sumontuoti vamzdžiai dujoms suteikė galimybę ne tik apšviesti miestų gatves, bet ir namuose turėti šildymo šaltinį. XX amžiuje intensyviau pradėta naudoti elektros energija, kuri tapo komerciškai perspektyvia alternatyva gamtinių dujų žaliavai. Tačiau pradžioje, elektrinė viryklė buvo pakankamai lėta palyginus su dujine. Nors pirmoji elektrinė viryklė buvo užpatentuota dar 1893 m., tačiau iki 1930 šią technologiją ne kartą perkūrė įvairūs mokslininkai ir inžinieriai

Industrializacija taip pat sukėlė socialinius pokyčius. Atsiranda nauja gamyklose dirbančiųjų klasė, kuri gyveno labai prastomis sąlygomis. Ištisos šeimos gyveno mažuose, vieno ar dviejų kambarių butuose, kurie buvo įrengti daugiabučių pastatuose dažnai statytuose net šešių aukštų. Tokie butai buvo blogai vėdinami ir nepakankamai gerai apšviesti. Tokiame bute virtuvė dažnai buvo naudojama kaip gyvenamasis ir miegamasis, ir net vonios kambarys tuo pačiu metu. Vanduo turėjo būti atnešamas iš šulinių ir šildomas ant krosnies, nes vandens vamzdžiai buvo pakloti tik XIX amžiaus pabaigoje. Plytų ir skiedinio krosnys, kūrenamos anglimi išliko iki pat XIX amžiaus antros pusės. Puodai ir kiti virtuvės įrankiai paprastai būdavo saugomi atvirose lentynose ar net kambaryje, tik šiek tiek atitveriant šią erdvę užuolaida. Spintos indams ir kitiems virtuvės įrankiams buvo pasiturinčiųjų privilegija.

Tuo tarpu aukštuomenėje nebuvo tokių dramatiškų pokyčių. Čia virtuvė būdavo įsikūrusi rūsyje arba pirmame aukšte ir maistą tebegamino tarnai kuo toliau nuo ponų akių.

Spintų rūšys

Spinta – tai daiktas, kurį kasdien naudojame ir turime praktiškai kiekvienoje savo namų ir biuro patalpoje. Šiame straipsnyje apžvelgsime visas spintų rūšis ir trumpai aprašysime kiekvienos iš jų paskirtį bei panaudojimo būdus.

Biuro spintos – tai būtinas kiekvieno biuro elementas. Kiekviename biure yra daugybė skirtingų dokumentų ir kitų įvairių daiktų, kuriuos reikia ne tik tvarkingai sudėti. Svarbu, kad būtų sistema. Taigi, biuruose labai dažnai būna spintos, skirtos būtent patogiam dokumentų tvarkymui. Jos turi didelius stalčius, kuriuose telpa daugybė dokumentų.

Miegamojo spintos atlieka kitą funkciją. Tai baldai, kuriuos naudojame patalynės ar drabužių laikymui. Labai patogu, jei miegamojo spintoje yra speciali vieta patalynei. Tuomet nereikia pirkti lovos, kuri turėtų skyrelį patalynei. Tai leidžia įsigyti patogesnę ir ilgaamžiskesnę lovą be judančių detalių. Taip pat miegamojo spintoje galima laikyti ir drabužius. Iš karto iššokę iš lovos ir atlikę rytinius tempimo pratimus galėsite susirasti rūbus, kuriuos šiandien būsite apsivilkęs namie. Kitiems rūbams vieta yra prieškambaryje.

Prieškambario spintos dažniausiai yra skiriamos rūbams, kuriuos velkatės eidami iš namų. Priimta, kad prieškambario spinta būtų aukšta, iki pat lubų. Tai leidžia joje laikyti pakabintus paltus ir sukneles. Taip pat laisva erdvė po rūbais gali būti panaudota sudėti įvairiems daiktams, kurių taip pat dažnai reikia. Ten dažniausiai laikomi batai ar tvarkingai į dėžes supakuoti namų apyvokos daiktai. Šių laikų modeliai dažnai turi slankiojančias duris. Tokio tipo durys padeda sutaupyti erdvės.

Virtuvės baldai yra vieni dažniausiai naudojamų baldų visuose namuose. Žmonės kasdien valgo, todėl kasdien turi užsukti į patalpą, kurioje maistas yra gaminamas. Virtuvės spintelėse dažniausiai yra laikomi kasdien reikalingi puodai ir keptuvės ar kiti indai. Tuo tarpu stalčiuose yra sudėti peiliai, šaukšteliai ir šakutės. Be šių įrankių joks šiuolaikinis žmogus išsiversti negali. Nustatyta, kad praktiškai namie tik nakvojantys žmonės dažniausiai naudojasi būtent virtuvėje esančiais baldais. Taigi, į virtuvės baldus, kaip į dažniausiai naudojamus, verta investuoti.

Svetainės spintos. Šie baldai atlieka ne tik praktinę, bet ir estetinę funkciją. Nuo seno svetainė yra ta vieta, į kurią susirenka visa šeima, giminės, kaimynai ir draugai. Tokių susirinkimų metu žmonės visada atkreipia dėmesį į šeimininko namuose vyraujančią tvarką. Tuo tarpu šeimininkai visada stengiasi tvarką palaikyti ir parodyti pačius gražiausius savo turimus daiktus. Tarp šių daiktų yra ir svetainės baldai.

Žinoma, noras pasirodyti prieš kitus nėra vienintelė priežastis, kodėl svetainėje dažniausiai yra gražiausi baldai. Svetainėje ir patys šeimininkai praleidžia daug laiko. Kiekvienas civilizuotas žmogus siekia sukurti aplink save grožį.

Be jau išvardintų spintų, kurios kiekvienam iš mūsų yra gerai pažįstamos, yra kuriami ir kitokie baldai. Tai specialios paskirties spintos, kurios dažnai gaminamos tik pagal užsakymus ir tik rankomis. Vienas geriausių tokios spintos pavyzdžių: spinta vyno buteliams. Tokios spintos yra gaminamos iš specialios medienos pagal viduramžių amžius siekiančias technologijas. Jose yra sukuriamos specialaus dydžio laikikliai vyno buteliams saugoti. Senovės didikų rūmuose tokio tipo baldai yra dažnas radinys. Taip pat yra rūmų, kur šie daugelį metų išgyvenę baldai sėkmingai juos restauravus yra naudojami pagal paskirtį.

Kaip ir vyno buteliams skirtos spintos, dažnas radinys yra spintos su slėptuve. Iš pirmo žvilgsnio paprastoje spintoje yra sukuriamos antros durys, kurios slepia dažniausiai šeimininkės papuošalus ir kitus turtus.

Taigi, iš pirmo žvilgsnio apie elementarų ir paprastą bei kasdien mūsų matomą daiktą, kaip spintą, galima atrasti įdomių faktų.

Mitai apie odinius baldus

Odinių baldų pardavėjai pastebėjo, kad klientai dažnai turi įsitikinimų, kurie yra neteisingi. Šiame straipsnyje surinkome pačius populiariausius mitus apie Lietuvoje parduodamus odinius baldus bei specialistų paaiškinimus, kodėl šie mitai neturi pagrindo.
Mitas. Šiandien gaminami odiniai baldai yra nekokybiški.
Tiesa. Gerai žinomi baldų gamintojai niekada neleis sugadinti savo vardo leisdami gamykloms naudoti abejotinos kokybės odą. Tai būtų parašo uždėjimas po savo mirties nuosprendžiu. Informacija apie nekokybiškas prekes dėka socialinių tinklų sklinda neįtikėtinai greitai. Net jei jums pateks nekokybiška prekė, gamintojas pasirūpins, kad ji būtų kuo greičiau pakeista.
Taip pat šiandien oda yra apdirbama įvairiais moderniais būdais, todėl jos ilgaamžiškumas yra mažai abejonių keliantis dalykas. Yra gamintojų, kurie odiniams baldams net suteikia 5 ar 10 metų garantiją. Tuo tarpu po 15 ar 20 metų odiniai baldai gali pareikalauti ir atnaujinimo darbų.
Be to, amžius odai suteikia dar daugiau grožio ir vertės. Bėgant metams atsiskleidžia naujos odinių baldų spalvos ir atspalviai, oda tampa dar tvirtesnė.
Mitas. Odinius baldus gali įpirkti tik labai turtingi žmonės.
Tiesa. Kaina yra subjektyvus dalykas. Turtingiausiose pasaulio valstybėse ir vidutinį atlyginimą gaunantis žmogus gali įpirkti kokybiškus daiktus. Tuo tarpu ekonomiškai atsilikusiose valstybėse didelė dalis gyventojų negali kasdien apsirūpinti maistu. Galutinė kaina, kaip ir daugelio prekių, taip pat priklauso ir nuo modelio, dizaino naujumo ir prekybininko antkainio. Didelio miesto centre daugelis prekių visada būna brangiau nei miesto pakraštyje esančioje parduotuvėje.
Vis dėlto, palyginus medžiaginiu gobelenu padengtus baldus odiniai baldai visada bus brangesni. Tiesa, paskaičiavus, kiek laiko odinius baldus naudosite ir palyginus su medžiaginiais baldais, pamatysite, kad daugeliu atveju odiniai baldai yra geresnis pasirinkimas. Į odinius baldus reikia žvelgti kaip į investiciją.
Mitas. Odinius baldus dažnai suniokoja gyvūnai.
Tiesa. Jei jūs laikote namie katę ar šunį, patys geriausiai žinote, kaip jūsų augintis elgiasi su baldais. Jei kiekvienas naujas minkštas baldas tampa jo žaisliuku, į kurį gyvūnas galanda nagus, nukentės ir odiniai baldai. Tuo tarpu, jei gyvūnas išmokytas neniokoti baldų, odiniai baldai, kaip ir spintos, stalai ir kiti baldai nesusilauks jokio išskirtinio dėmesio.
Mitas. Odiniai baldai būna tik juodos arba rudos spalvos.
Tiesa. Odai galima suteikti, kokį tik nori atspalvį. Mėlyna, raudona, geltona – visų šių spalvų baldų galima pamatyti internete esančiuose baldų kataloguose. Įspūdis, kad gaminami tik juodi arba rudi baldai susidaro dėl to, kad daugelį metų taip ir buvo. Tiesa, rudi ir juodi baldai vis dar išlieka pačiais perkamiausiais. Šių spalvų odiniai baldai žmonėms simbolizuoja kokybę ir turtą. Iš viso galima pasirinkti iš daugiau kaip 30 spalvų ir atspalvių odinių baldų.


Mitas. Lietuvoje nėra gaminami kokybiški odiniai baldai.
Tiesa. Lietuvos baldų gamintojai turi gilias odinių baldų gaminimo tradicijas. Lietuvių gamintojų baldai yra perkami ir užsienio šalyse. Nors gamybos technologijos vietomis atsilieka nuo Vakarų Europos gamintojų, kaina ir kokybė yra išlaikoma aukštame lygyje.
Mitas. Odinius baldus sunku suderinti su kitais baldais ir aksesuarais.
Tiesa. Šiandien yra gaminama daugybė skirtingų odinių baldų. Aplankę kelis internetinius katalogus ar baldų parduotuves tikrai atrasite kažką, kas bus tinkama jūsų namams ir derinsis prie seniai svetainėje esančios spintos, lovos ar gražaus šviestuvo.
Tai patys populiariausi su odiniais baldais susiję mitai. Tikimės visos abejonės dėl odinių baldų pirkimo buvo išsklaidytos.

Baldų apmušalai ir puošyba

Baldų gamyba nuo seno buvo labai vertinamas amatas. Kol į baldų pramonę neįžengė mechanizmų industrija – beveik viskas buvo gaminama rankomis. Šiandien su senoviniais baldais galime susidurti muziejuose, antikvariatuose, kolekcininkų namuose ir apsilankę pas restauratorius. Šio amato meistrai turi išmanyti begalę dalykų: pradedant puikiomis istorijos žiniomis, baigiant cheminėmis medžiagomis ir reakcijomis. Taigi vertėtų pasidomėti, kokios medžiagos buvo naudojamos baldų aptraukimui ir kaip vykdavo apdailos ir puošybos darbai?
Baldai gamybos metu yra aptraukiami medžiaga, tokiu būdu sutvirtinant minkštąsias baldo dalis, norint pagražinti kojų rėmus ar pridengti čiužinio apačioje esančias medžiagas. Tam dažniausiai naudojami techniniai, grubūs, labai tvirti audiniai. Tokiomis savybėmis pasižymi drobinio pynimo lininiai bei tankūs medvilniniai audiniai, tokie kaip mitkalis, tikas ir kiti. Prieš kelis amžius dar buvo naudojami namų darbo audiniai, taigi staklių darbas labai palengvino ir pagreitino baldų gamybą. Baldai būdavo tvirtinami specialiais diržais, daugiasukiais lininiais siūlais, kanapiniais ar džiuto špagatais bei virvelėmis. Kartais vietoj specialių diržų būdavo naudojami tankūs ir grubūs audiniai, ant kurių tvirtintos spyruoklės, tačiau pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai tos pačios spyruoklės būdavo apdengiamos pramoninės gamybos maišais, naudotais cukraus pervežimui. Tokios medžiagos naudotos pirmiausiai dėl tvirtumo, nes grožis čia esmės nesudarė, kadangi užbaigtuose balduose minkštųjų dalių formavimo medžiagos nesimatydavo.
Senoviniai minkštieji baldai, o tiksliau jų karkasų konstrukcijos buvo gaminamos iš palyginti nebrangios, bet tvirtos medienos. Visai kiti kriterijai būdavo taikyti apdailos ir puošybos elementams. Jie gaminti iš itin brangios ir taurios medienos. Taigi minkštųjų dalių apmušimo medžiagos savo grožiu ir brangumu prilygo ir net lenkė karkaso konstrukcijų apdailos ir puošybos medžiagas. Atitinkamą išvaizdą baldai įgaudavo tinkamai parinkus ne tik spalvas, bet ir piešinio raštus bei faktūrą. Išpildžius visas sąlygas baldai namų interjerui suteikdavo šiltumo, jaukumo bei visų taip trokštamo iškilmingumo.
Dekoratyviam apmušimui naudoti medvilnės, šilko, drobiniai, kombinuoti ir žakardiniai audiniai. Specialiai tam būdavo audžiami lygūs ar reljefiniai paviršiai, naudoti blizgūs ir matiniai atspalviai, vienspalviai ir marginti raštai. Taigi audinių puošyba buvo laikoma tikra meno išraiška.
Šiais laikais baldai apmušami dažniausiai iš cheminio pluošto audinių, tokių kaip kapronas, nitronas, lavsanas ar chlorinas, taip pat naudojamos plėvelės iš polivinilchloridinės dervos. Kai kurie baldai vietoje tekstilinių audinių apmušami dirbtine ar natūralia oda.
Dar vienas labai svarbus puošybinis elementas yra dekoratyvios, užbaigiamosios minkštųjų dalių apdailos dalys. Tokie apvadai dūdavo gaminami iš medvilnės ar šilko pluoštų bei daugiasukių siūlų. Tam naudotos įvairaus pločio juostelės, lygiais pakraščiais, vienu dantytu pakraščiu su prijungta virvele ar pynute, su ilgesniais ar trumpesniais kutais, vienspalvės ir margos. Tokios virvelės būdavo vejamos iš medvilninių siūlų susukto pluošto ir specialiai apvyniotos šilko gijomis, kad suteiktų daugiau estetikos. Dar puošybai naudoti metalizuoti siūlai. Baldų apvadai būdavo prisiuvami, priklijuojami ar tiesiog prikalami ant dekoratyvių apmušalų pakraščių, prikaltų prie karkaso. Būtent jie yra tarpinė dalis, kuri sujungia audinį su mediena. Tuo pačiu metu tai yra ir apdailos užbaigiamasis elementas, kuris paslėpdavo apmušalų pakraščius ir tvirtinimo vinučių galvutes. Šiandieninėje rinkoje vyrauja sintetiniai audiniai ir pluoštai, o tokie dekoratyvūs apvadai naudojami tik retais atvejais ir dažniausiai tik sendintuose, klasikinio stiliaus balduose.
Kaip būdavo puošiami virtuvės baldai žinių daug mažiau. Tačiau ir puošybos ten būta labai nedaug. Gal dėl to, kad toji erdvė būdavo tarnų zona ir šeimininkai ten beveik nesilankydavo...