Japonijoje nuo seno gyvuoja materialinės ir dvasinės estetinės kultūros sintezė. Japonai save suvokia kaip visumos dalį, harmoningas santykis su gamta, jautrumas jos pokyčiams išugdė subtilų skonį, atsakomybę prisiliečiant prie aplinkos, įsiterpiant į ją. Tradicinei estetikai būdingas minimalizmas išlieka kaip vienas svarbių šiuolaikinio dizaino bruožų. Tai ypač atspindi japonų kurti baldai ir poilsio vietų aplinka. Žmogaus kuriama aplinka remiasi visumos supratimu - architektūra, interjeras, daiktai toje visumoje turi savo vietą. Kūryba pagrįsta gamtoje egzistuojančiais harmonijos dėsniais, formos susidarymo logika, visa, kas paprasta, natūralu, santarvėje su gamta išsiskiria santūrumo poetika. Daiktai ar baldai jeigu jie patogūs, turi savo vietą, yra gražūs. Japonai gerbia tradicines medžiagas, maksimaliai pasinaudoja jų natūraliomis ypatybėmis, stengiasi medžiagos neužgožti, paprasčiausiomis priemonėmis parodyti natūralų jos grožį. Greitai augantis bambukas Japonijoje simbolizuoja gyvenimą, besikeičiančią jo tėkmę. Bambukas japonams tradicinė statybinė, amatininkų naudojama medžiaga, net maistas. Dėl konservuojančių savybių bambuko lapai nuo seno naudojami maisto pakavimui, ir dabar į jo lapus vyniojami maisto produktai.
Kalbant apie japonų dizaino ištakas, būtina aptarti ir specifinę menų hierarchiją Tekančios saulės šalyje. Japonijoje išskirtinę vietą užima kaligrafijos menas, istoriškai susijęs su kinų rašmenimis. Kaligrafija čia glaudžiausiai siejasi su tapyba, poezija ir išplėtojama kaip aukščiausias menas. Piešiniuose, tapyboje ant šilko ir popieriaus svarbus kiekvienas lengvas teptuko brūkštelėjimas, linija, mažytis taškelis. Viskas turi emocinę prasmę, sukuria vientisą, tobulą kompoziciją. Gebėjimas keletu štrichų didelėje plokštumoje sukurti darnią kompoziciją, perteikti norimą idėją, emocinę nuotaiką - tai didelis japonų menininkų meistriškumas, sunkiai įveikiamas europiečiams. XIX amžiaus pabaigoje japonų tušu ištapyti popieriaus ritiniai, medžio raižiniai turėjo įtakos Vakarų grafikos, plakato meno atgimimui. Kaligrafija Japonijoje turėjo dieviškojo meno statusą. Ji remiasi ženklų įprasminimu, informatyvumu. Neatsitiktinai kaligrafiškų hieroglifų vaizdinės, informatyviosios prasmės, emocionaliosios ženklinės struktūros plačiai naudojamos šiuolaikinės pakuotės, reklamos, net drabužių dizaine.
Visiems gerai žinomas gėlių komponavimo menas ikebana, su budizmu atėjęs iš Kinijos. Gamtos grožio, gėlių aukojimo Budai ritualas Japonijoje VII amžiaus viduryje padėjo pagrindus gėlių komponavimo - ikebanos mokyklai. Su budistų vienuoliais į Japoniją atėjo arbata, atnešusi ir išskirtinę arbatos gėrimo ceremoniją. Atsirado ne tik ritualas, arbatos indai, bet ir savita arbatos namelio architektūra su minimalistine moduline vidaus erdve, aplinka ir baldai. Kiekvienas daiktas - gėlių puokštė, lėkštėje patiektas maistas turi savo prasmę, užkoduotą tam tikrą potekstę. Maisto patiekimas, kruopštus dekoravimas ir jo išdėstymas - taip pat sudėtingas, subtilus menas, turintis senas tradicijas.
Tradicinis gyvenimo būdas, kulinarijos menas yra susijęs su baldų dizainu. Tradiciškai iškilmingomis progomis kiekvienas patiekalas, kaip tikras meno kūrinys, patiekiamas ant atskirų, nedidelių, skirtingo aukščio stalelių, kurių gali būti keletas. Staliukai po vaišių kompaktiškai sustumiami vienas po kitu ir gyvenamojoje patalpoje tampa dekoratyviniu objektu.
Japonų būste visi apyvokos daiktai, vaikų baldai yra darnios sistemos, kiekvienam daiktui savo vieta. Tradicinėje architektūroje, interjere, balduose dominuoja stačiakampis, kvadratas, akcentuojamos horizontalios, vertikalios linijos, jų santykiai.
Minimalizmas, atsiribojimas nuo nereikalingų smulkmenų leidžia japonui medituoti, kurti, fantazuoti - taip pasiekiama susiliejimo su gamta, kosmosu, nepažintomis pasaulio paslaptimis, kurios visada žmoniją skatino ieškoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą